Susipažinkime artimiau su EVAF dekane Aida Mačerinskiene

Aš dirbu su labai išsilavinusiais Lietuvos žmonėmis, kurie dirba mūsų fakultete, ir tikrai tuo tikiu, nes manau, kad universitete dirba išskirtinius sugebėjimus turintys žmonės, o studijuoja geriausi studentai. Taigi būti tarp jų yra nuostabu.

Susipažinkime artimiau su Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto dekane Aida Mačerinskiene.

Kas jus įkvėpė tapti dekane? 

Puiki komanda ir galimybės įgyvendinti, realizuoti idėjas. Šis darbas - labai įdomus, atsakingas, kartu ir labai sunkus. Aš dirbu su labai išsilavinusiais Lietuvos žmonėmis, kurie dirba mūsų fakultete, ir tikrai tuo tikiu, nes manau, kad universitete dirba išskirtinius sugebėjimus turintys žmonės, o studijuoja geriausi studentai. Taigi būti tarp jų yra nuostabu. Natūralu, kad kai dirbi su jais, pats tampi geresniu ir kartu daugiau gebančiu, nes aukštus poreikius turintys žmonės kelia aukštus reikalavimus darbdaviui, tad būna iššūkis iškelti tokius tikslus, rezultatus, naujas kryptis organizacijoje, kad pakeisti esamą situaciją į tą, įsivaizduojamą, atitinkančią geriausias svajones. Labai įdomu dirbti sudėtingus, daug iššūkių turinčius darbus, o su Lietuvos intelektualais yra reikalų. Nors beje, ir studentai niekada neleidžia jų laikyti nevykėliais ar negalinčiais pasiekti geriausių rezultatų. Jie taip pat reikalauja geresnio studijų lygio, gražesnės aplinkos, didesnių tarptautinių galimybių, kaip ir dėstytojai – analogiškai. Taigi, būti tarp jų ir padėti jiems tai pasiekti, yra nuostabu.

Ar būti universiteto dekane arba tiesiog sieti savo gyvenimą su verslu, ekonomika, vadyba visada buvo jūsų svajonė? Galbūt jaunystėje norėjote būti kitokios profesijos atstove? 

Niekada ši pozicija nebuvo mano svajonė. Niekada nesvajojau būti dekane. Tačiau aš dirbu dekanės pareigose ir nelabai ką daugiau ir spėju. Aš visada turėjau bent kelias dominčias ar vykdomas veiklas, tai reiškia, kad kažkuriuo metu studijavau ir dirbau vienu metu kažkada dirbau konsultanto darbą, bet irgi dirbau ne vienoje įmonėje, o keliose, paskui įkūriau savo įmonę, paskui turėjau jau ne vieną įmonę, o kelias, tada suradau kitų veiklų. Šie pasirinkimas nėra kelias tik į viršų. Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus gyvenime yra labai daug pakilimų ir daug kritimų žemyn. Gyvenimas, kaip kelias, yra labai vingiuotas. Aš pakeičiau mokslo sritį, kas reiškia, kad tas pokytis reikalavo labai daug pasiryžimo ir drąsos, nes taip nubrauki savo ankstesnius pasiekimus ir pereini į kitą organizaciją ir pradedi beveik nuo nulio.  Iš kitos pusės, jeigu tu būni įpratęs dirbti keliose srityse, tai labai gerai jautiesi kintančioje aplinkoje. Kas reiškia, jog gali rinktis iš tų kelių variantų, kuris tau labiausiai patinka. Turizmas mane atvedė į šitą universitetą, nes čia buvo turizmo magistrantūros programa, o aš turėjau daug žinių šioje srityje. Man buvo lengva surasti, ką galima būtų ne tik tirti, bet ir dėstyti. Lygiagrečiai buvo projektų valdymas kurį dėstau iki šiol. Šalia to atsirado administraciniai darbai. Kažkaip viskas labai paprastai gavosi. Tiesiog šita organizacija suteikė labai daug galimybių, kurias imi su būtinomis pastangomis ir sieki vis geresnių ir geresnių rezultatų.

Kas motyvuoja jus stengtis dėl studentų, mokslinės veiklos tobulinimo?  

Dėl studentų, tai tikriausiai labiausiai motyvuoja komanda su kuria aš dirbu, aš turėjau galimybę pasirinkti komandą ir aš labai ja didžiuojuosi. Visiems jiems rūpi žmogus, jis pas mus vertybė į kurią reikia investuoti laiką ir lėšas. Antras dalykas, tai, kad studentai ir dėstytojai, kurie yra čia, jie iš tiesų yra labai reiklūs sau ir kitiems ir jie nebijo iššūkių. O dėl mokslinės veiklos, čia turbūt yra liga nusišypso, tai yra tam tikra smegenų veikla, prie kurios pripranti ir tu neturėdamas jos, jauti spragą galvoj. Man labai įdomu skaičiuoti, daryti rodiklių analitiką, žiūrėti, kur yra sąsajos, kokie gali būti rezultatai, analizuoti kaip ir ką keisti, stebėti indikatorius, kurie gali keisti rezultatus ir tai yra tiesiog mokslininkų įprotis, ir aš matyt jį vis dar turiu.

Tikriausiai šiuo metu kito darbo, be šio, neturite, tačiau neabejoju, kad prieš pradedant šią karjerą, turėjote daug įvairios patirties kitose darbo pozicijose. Kurią iš jų iki šiol malonu prisiminti ir galbūt net pagalvojate, kad norėtumėt sugrįžti ir kodėl?

Manau, kad visos patirtys yra vertingos. Aš esu iš tų žmonių, kuriems patinka visi darbai, kuriuos darai. Aš dirbau indų plovėja ir man buvo smagu ir man vis dar labai patinka švarūs indai nusišypso, aš buvau virėja ir aš tikrai moku kai kuriuos patiekalus pagaminti labai gerai, su smagumu grįžčiau bent savaitei padirbėti virėja. Man patinka vairuoti, manau, kad galėčiau dirbti vairuotoja. Aš buvau verslo konsultantė, tiek su savivaldybėm, tiek su privačiom įmonėm, tai irgi labai įdomus darbas ir smagu analizuoti situacijas ir ieškoti geriausių sprendimų spręsti iššūkius. Be viso to, aš esu mokslininkė, tai reiškia man tiesiog patinka analizuoti duomenis‚ ieškoti, kas gaunasi, rasti kas nesigauna, žiūrėti, kur yra sąsajos, kur jų trūksta. Šalia viso to aš esu mama, kas man irgi labai patinka. Apibendrinant, aš neturėjau blogų darbų, gal tai skamba keistai, bet jei darbe į tą darbą kurį darai įdedi bent dalį savo laiko, tai tu stengiesi, kad jis būtų tau prasmingas. Taigi, turbūt, bet kurioje pozicijoje, kurioje buvau, gavau daug geros patirties ir kiekvienas paliko daug gerų prisiminimų.

Koks yra geriausias dalykas susijęs su vadovės profesija? 

Vadovas nėra profesija, tai yra pozicija, kurioje aš dirbu. Sprendimo priėmimo teisė, tai yra geriausias dalykas šiose pareigose. Gal tai skamba abstrakčiai, bet vadovas turi teisę nuspręsti ir pasirinkti sprendimą ar idėją kaip plėtoti veiklas organizacijoje, siekiant jos sėkmės. Būnant vadovu tu pats priimi sprendimus. Kalbant apie detales, man labai patinka diplomų įteikimo ceremonija Jonų bažnyčioje. Tai yra nuostabus įvykis kiekvienam mūsų bendruomenės nariui, kiekvienam studentui, kiekvienam giminaičiui, kurie ateina pasveikinti. Ši šventė yra pliusas prie visų tų pareigų ir atsakomybių. Niekada negalvojau, kad būsiu vadove, bet tapau ir būdama ja pajutau, gal ir neblogai man čia sekasi nusišypso.

Jūsų pasakojimas apie vadovės poziciją primena man pareigas būnant mama. Ar galima teigti, jog Jūs esate visų mama?

Galbūt, bet yra vienas esminis skirtumas - pareigos glaudžiai susijusios su pinigais *nusišypso*. Vadovės pozicijoje galiu rūpinti darbuotojais ir bendruomene, tik glaudžiai siejant tai su organizacijos biudžetu. Reikia ne tik mylėti bet ir mokėti dirbti, ir motyvuoti dirbti kitus. Vadovas ne visai kaip mama, nes jis turi gebėti projektuoti organizacijos ateitį, meilės čia nepakanka. Aišku dekanas yra atsakingas už visus, bet, žinote, mama dalina meilę, o aš kuriu taisykles, darbo principus, valdymo detales ir čia yra daug kitokių nei meilė ar rūpestis dalykų. Vadovas ne tik duoda, bet ir gauna, netgi dar daugiau, jis duoda tiek, kiek tai motyvuoja darbuotojus pasiekti geriausių organizacijos kokybės rezultatų. Žinoma, kartu prisiimi atsakomybę, kiek kokybės bus tame ir kokie rezultatai bus, tai su mama yra paprasčiau.

Žinau, kad ne kartą pasakojote apie savo pomėgius įvairiose diskusijose, interviu, žinome, kad Jums labai patinka vairuoti, irkluoti baidarę, klausyti muzikos, tai galbūt turite kokį įdomesnį ar netgi ektremalų prisiminimą susijusį su jūsų pomėgiais?

Turbūt vienas ekstremaliausių atvejų, tai galimybė plaukti baidarėmis atviroje jūroje. Tai buvo didžiausias iššūkis ne tik man, bet ir dukrai, nes pasiėmiau ją kartu. Švedijoje tarp uolų plaukėm baidarėmis atviroje jūroje septynias dienas, tai, turbūt, ir yra  didžiausias ekstremalumas. Kita vertus, plaukimas baidarėmis gali būti ekstremalus, jei tu plauki anksti pavasarį arba vėlyvą rudenį. Mes esame plaukę ir Vilhelmo kanalu, kas reiškia kad plauki vandens telkiniu be srovės o priekyje priešpriešinis vėjas. Irklavimo yra daug prieš vėją ir sudėtinga.

Dar viena ekstremali pramoga, kurią teko išbandyti, tai nardymas. Man labai patinka vanduo, tai iš tikrųjų, manau, kažkda grįšiu prie to. Nardžiau tik Lietuvoj, užsienyje nesu mėginusi, Lietuvos vanduo nebūtinai sukelia didelį konfortą panėrus, nes jeigu jis yra drumstas, pajauti kad nejauku, nes matosi labai mažai. Dar viena pramoga - skridau parašiutu ir man tas žiauriai patiko, skridau parasparniu, tas dar labiau patiko. Man patinka tokie dalykai, jie perkrauna kūną. Tada, kai būni labai pervargęs, jie žiauriai gerai perkrauna galvą. Vasara yra tam, kad pailsėtume ir kitomis akimis žiūrėtume į tuos rudeninius darbus ir vėl galėtume imtis jų iš naujo.

Tai kaip suprantu jūs esate ekstremalaus sporto mėgėja?

Ne, nemanau, čia tik pramogos. Sportas yra kas kaita, neturėjau dar tam laiko „šypsosi“. Man lygiai taip pat patinka ir kepti, ir megzti, ir gėles auginti, aš iš tiesų nežinau, kas man nepatinka. Kažkada mėginom kartingus, galvojau: „Dieve, aš kiekvieną savaitę norėčiau važiuoti su kartingais“, - taigi man dar patinka greitis. Tiesiog visos tos veiklos, kurias minėjau, jos vertos išmėginti. Daug laiko praleidžiu patalpose darbo metu, tad veiklos gamtoje, atvirame ore yra nuostabus dalykas.

O jei kalbant apie kino teatrą?

O čia gerą dalyką užkabinom, studijų laikais aš bėgdavau iš paskaitų, kad pamatyčiau keturis ar penkis kinus per dieną, man labai patinka kinai kino teatruose.

Bet gal tais laikais tiek daug tų filmų nebūdavo?

Nebūdavo tik spragėsių ir kolos, bet filmų kino teatruose tikrai būdavo. Kino teatre ateini, nusiperki penkis, šešis bilietus ir sėdi nuo ryto iki vakaro. Man labai patinka ir koncertai atvirose erdvėse, tik festivaliai nelabai patinka.

Ar esate mokykloje ar studijų metais kažką blogo prisidirbę?

Esu primušus klasioką, kai buvau trečioj klasėj už tai, kad nuskriaudė draugę. Primušiau ir pakišau po palange. Tai buvo baisu. Šiaip aš nesimušdavau, aš iš tikrųjų nebuvau iš mušeikiškų mergaičių, bet visada užstodavau draugus.

Palietėm temą apie mokytojus, studentus, gal turite patarimų studentams arba mokiniams, ką jūs pati darytumėt kitaip būdama dvyliktoke?

Labai geras kampas, dalykas yra vienas – žiūrėdami į studijų pasirinkimą abiturentai neturi vertinti savo sprendimo kaip vienintelio sprendimo lemiančio kiekvieno likimą, nes jį galima vėliau pakeisti. Jeigu renkatės studijas, aš norėčiau kad rinktumėtės tuo metu jums geriausią variantą. Rinktis reikia pagal tai, ką jūs norit daryt tris keturis metus, kur norit pagalinti žinias, nes jų neturit arba dar labiau įsigilinti, nes jos jau yra žiauriai geros. Pavyzdžiui, jums labai patinka matematika, tai ir stokite į ekonomiką, nes čia yra tikrai labai daug matematikos, bet jei jums patinka darbas su žmonėmis arba veiklų organizavimas, tai tuomet jums puiki galimybė - vadyba, nes šiose studijose išmoksite išanalizuoti situaciją ir surasti geriausius sprendimus. Iš tiesų verta to pasimokyti. Puikus minėto fakto pavyzdys yra mano karjeros kelias, aš įstojau į inžineriją – pabaigiau, po to atsiradau ekonomikoj, ir vadyboj, o kartu šalia viso to – turizmas. Retai gyvenime būna taip, kad nuo vaikystės žmogus gimė ir žino, kuo jis bus. Gyvenime yra labai daug posūkių  ir sankryžų, ir aš sakyčiau reiktų nebijoti rinktis ir mėginti įvairius dalykus. Tad jeigu jūsų klausimas, pagal ką rinktis, tai rinkitės pagal penkių metų trukmės planą, arba ką norit patobulint, arba kas jums žiauriai įdomu, bet neturėjot dar tam laiko ar galimybės. Bet jeigu apskritai nežinot savo pasirinkimo, tai pasiimkit „gap year“ ir pasiėmę vienų metų laikotarpį sugalvokit, ko vis dėl to norėtumėt, nes laimingiausiai žmonės yra tie, kurie žino ko nori. Žino kodėl jie yra čia, o ne tie, kurie plaukia pasroviui. Viena dalyką, kurį dar privalau pridėti yra Vilniaus universiteto suteikiamos galimybės.  Vilniaus universitete yra penkiolika fakultetų, dešimtys ar šimtai skirtingų mokymosi programų. Tokių galimybių, kokias suteikia Vilniaus universitetas, neduoda nei viena kita Lietuvos mokykla, tik reikia jomis naudotis, o ne skubėti dirbti. Jeigu jūs įstojat į pirmą kursą ir pradedat dirbti, tai jums nebelieka laiko naudotis tomis galimybėmis, kas be abejo priklauso nuo šeimos situacijos ir nuo jūsų studijų rezultatų. Bet noriu pabrėžti –  tuos pirmus tris, keturis metus po mokyklos baigimo yra labai svarbu ieškoti ir naudotis suteikiamomis galimybėmis, kurios yra čia, šalia, nes kitu atveju jų nebus. Vėliau pradedat kurti šeimas ir tada jau atsiranda kiti prioritetai, atsirada būtinybė išlaikyti save ir artimą. Tie keli metai po mokyklos baigimo jie TURI būti savęs ieškojimo metai.

Papasakokite apie savo vaikystę? Kaip ji atrodė? Koks vaikas buvote? Geras/blogas? Koks mokinys buvote mokykloje? Gerai mokėtės? 

Aš buvau tyli šeimoj, buvau tyliausia. Aš domėjausi viskuo, aš visada lankiau daug būrelių. Aš gerai mokiausi, bet aš nebuvau medalininkė ir nebuvau moksliukė. Beje, aš visą vaikystę laiką šokau, kol buvau daržely, mokykloj, labai daug šokau, buvau šokėja ir pramoginių ir liaudies šokių. Studentavimo laikais dainavau chore, vienintelis dalykas, ko gailiuosi, kad nelankiau muzikos mokyklos nors labai norėjau. Va toks ir buvau vaikas, nebuvau neklaužda, bet buvau užsispyrusi, klausydavau tėvų, tik tiek kiek man būdavo patogu. Turbūt, nuo pat pradžių žinojau, kad jeigu aš nusprendžiau kažką daryti, tai ir darau. Aš niekada nedarydavau, kad paerzinti ar sunervuoti,  manau, kad aš buvau geras vaikas.

Paprastai ir dabar stengiuosi nedaryti dalykų, kurie sukeltų blogas pasekmes, todėl pamąstau prieš darant, kad nesukelčiau kitam žmogui ar gyvūnui skausmo. Per trumpas mums duotas gyvenimas, kad būtų jame laiko kitus skaudinti ar pyktis.